Per pastaruosius kelerius metus Kauno senamiestis tapo gyvu pavyzdžiu, ką galima nuveikti, kai iniciatyvos imasi aktyvūs bendruomenės nariai, o ne laukiama, kad už juos gerovę sukurtų kas nors kitas, pavyzdžiui, valdžia. Dar ne taip seniai senamiestis atrodė kaip savotiškas kaimas mieste, nes verslas ir kultūra merdėjo. Net gražiomis vasaros dienomis čia nebuvo gausu miestiečių, o juo [...]

Doc. dr. Liudas Glemža Kauno senamiesčio paveldas pagal istorinę-architektūrinę reikšmę nusileidžia tik sostinei Vilniui ir yra antras Lietuvoje. Šiandieninės Lietuvos kontekste Kauno senamiesčio unikalumas yra senosios miestietiškos architektūros dominavimas (ne didikų ir bajorų). Nepaisant visai neseniai Europos sąjungos paveldosaugos institucijų pripažinto 1918-1940 m. Kauno architektūrinio paveldo ir jam suteikto išskirtinio statuso, miesto senamiesčio reikšmė ne tik nesumenksta, [...]

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikinoji sostinė Kaunas amžininkų memuaristikoje nestokoja vaizdingų epitetų, pavyzdžiui, „mažasis Paryžius“, „mažasis Briuselis“[1] , taip parodant išskirtinį, vakarietišką miesto statusą Rytų Europos regione. Dažnai pabrėžta, jog susipažinti su Vakarų Europos architektūros srovėmis Sovietų Sąjungos specialistai pirmiausia atvykdavo į Kauną. Visgi šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje platesnis istorikų žvilgsnis skiriamas objektams, t. y. pastatų sukūrimo istorijai, [...]

Konkurencija tarp Vilniaus ir Kauno yra tapusi kasdienybe. Dauguma lengvai įvardytų konkurencijos sritis ir būdus, kurie atskleistų ne tik šviesiausias, bet ir tamsiausias mūsų kultūros puses. Konkurencija tarp sostinės ir laikinosios sostinės yra tik nuoroda į tuos pokyčius, kurie palaipsniui pakeitė mūsų savivoką. Retai susimąstome, kokiomis aplinkybėmis Rusijos imperijos provincijos miestas-tvirtovė virto laikinąja sostine, kuo svarbu Vilniaus kaip Lietuvos valstybės simbolio vaizdinys. Tenka prisiminti skaudžias šių miestų tarpukario transformacijas.

Nerimstant diskusijoms dėl apsauginės dambos statybų dešiniajame Neries krante Kaune, atmintyje iškyla 1947-ieji, kada toje pačioje vietoje buvo numatytas įrengti krovininis uostas. Laimei, tuometinei valdžiai užteko sveiko proto, jog tokioje istorinėje ir sakralinėje vietoje miesto darkyti nevalia. Kaip nutiks šiandien? Ar krantinė taps reprezentacine, miestiečių reikmėms skirta miesto erdve, ar atkirs miestą nuo upės?

Kauno tarpukario architektūra gali tapti penktuoju Lietuvos objektu, įtrauktu į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pirmoji pergalė šiame fronte buvo pasiekta šių metų balandį, kai unikaliai Kauno architektūrai buvo suteiktas Europos paveldo ženklas.Praėjusios savaitės pabaigoje Lietuvos ambasadoriaus prie UNESCO Arūno Gelūno kvietimu Kauno miesto delegacija lankėsi Paryžiuje esančiame UNESCO Pasaulio paveldo centre.

Vilniaus g. tarsi pasakoja ne vieną istoriją. Kiekviena jų – asmeniška ir nepakartojama. Kelis dešimtmečius šalia Vilniaus g. gyvenantis fotomenininkas Romualdas Požerskis mano, kad Senamiesčio žmogų sunku iškraustyti į kitą vietą.

Mes, Edukacinių technologijų ir Edukologijos studijų programų pirmojo kurso magistrantai, drauge su profesore Palmira Jucevičiene bei asistente doktorante Gintare Valinevičiene, inicijavome projektą „Senamiestyje Kartu“, kurį atlikome neturėdami jokio biudžeto, tiesiog – kaip vieno studijuojamo modulio („Mokymasis žinių ir informacinėje visuomenėje“) užduotį. Vykdydami praktinio rezultato siekiančią užduotį mes turėjome pasitikrinti ir pritaikyti savo teorinėse studijose įgytas mokymosi visą gyvenimą ir edukacinių aplinkų aptikimo bei kūrimo žinias.

Doc. dr. Liudas Glemža

Kauno senamiesčio paveldas pagal istorinę-architektūrinę reikšmę nusileidžia tik sostinei Vilniui ir yra antras Lietuvoje. Šiandieninės Lietuvos kontekste Kauno senamiesčio unikalumas yra senosios miestietiškos architektūros dominavimas (ne didikų ir bajorų). Nepaisant visai neseniai Europos sąjungos paveldosaugos institucijų pripažinto 1918-1940 m.

Per pastaruosius kelerius metus Kauno senamiestis tapo gyvu pavyzdžiu, ką galima nuveikti, kai iniciatyvos imasi aktyvūs bendruomenės nariai, o ne laukiama, kad už juos gerovę sukurtų kas nors kitas, pavyzdžiui, valdžia.
Dar ne taip seniai senamiestis atrodė kaip savotiškas kaimas mieste, nes verslas ir kultūra merdėjo. Net gražiomis vasaros dienomis čia nebuvo gausu miestiečių, o juo labiau – turistų. Tačiau užteko nedidelei grupelei aktyvių verslininkų bei menininkų suvienyti pastangas, kartu mąstyti, ką galima drauge nuveikti, kuo galima vienas kitam pagelbėti, – ir rezultatas kaip ant delno.